| Lapkritis tiesiog alsuoja aminojo gyvenimo viltimi: jis prasideda Vis Šventj ir aminybn ijusij paminjimu, o baigiasi viltingu Iganytojo gimimo laukimu. Todl ir „Artumos“ autoriai mus kvieia gyventi veiklia viltimi. Nors eimos, finans, tikjimo bei kit krizi akivaizdoje neviltis atrodo ities pamatuotas pasirinkimas, nepasiduokite „nevilties melui“.
Js, inoma, galite nesutikti su tokiu pasilymu, remdamiesi ne tik svariais „kriziniais“ argumentais, vis trumpesnmis ir niresnmis dienomis, bet ir liaudies imintimi, jog viltis kvaili motina. Taiau net vaikai, iame numeryje klausinjami apie vilt, atsako, kad „beviltik moni nra“.
Kaip ir kaskart, „Artuma“ – dorybi pusje, todl joje daugiau vilties nei nevilties. O argumentai u vilt ne tik vaikikai paprasti – kad „vilties prarasti negalima“, bet ir veriantys susimstyti net didiausi skeptik. Juk kriz – tai virsmas, kartais atskleidiantis ne pai graiausi pasaulio pus, ir, pavyzdiui, Antanui Gailiui neatrodo, kad j ivysti taip jau blogai. Atvirkiai, kriz – tai impulsas keistis, ir ji tikrai nra pabaiga – galutin ir nekeiiama, kaip Konstitucinio Teismo sprendimai. Apie vien i sprendim, atrodyt, beviltikai sumenkinus santuok ir eimos perspektyvas, „Artumoje“ kalba teisininkai ir politikai. Jie yra veiklios ir pamatuotos vilties pavyzdys, apie kur kalba kun. Danielius Dikeviius, pasiremdamas Biblija, o Zita Vasiliauskait, pasidalydama psichologs patirtimi.
Kai iandienos visuomens veikjai ir politikai, ne visuomet mums patrauklus pavyzdys, atrodo daug nuodmingesni nei praeities autoritetai, pateikiame Jums prie 160 met gimusio tautos patriarcho Jono Basanaviius portret. Jam vilties tikrai nestigo. Net ankstyva monos liga ir mirtis, prasta paties sveikata netrukd veikti ir siekti tikslo – Lietuvos Nepriklausomybs.
Lapkriio „Artuma“ dar ir dar kart silo vilt, kad bdami ia, emje, galime aminyb nusipelnyti ne tik darbais, pavyzdiui, Vandos Ibianskos aprayta savanoryst paliatyvios slaugos ligoninje, bet, kaip rao Tomas Viluckas, ir „ms maldos u ijusiuosius yra atsiliepimas gyvenimo didyb ir jo vilties ventimas“. O dl sielos nemirtingumo, anot Vytauts Maciukaits, net nereikia viltis, nes tai – „sveiku protu paini“ tiesa. Gal gale, jei neturtumm vilties kasdien, ar gimdytumm vaikus, kuriuos augindami ir aukldami neretai susiduriame su gana beviltikomis situacijomis pradedant pratinimu pasiprayti tualet ir baigiant nesavanaudiko, savarankiko ir mylinio mogaus iugdymu. Tai galime pasiekti tik myldami ir paskaitindami „Artumoje“ spausdinamus ugdymo meno patarimus. Kasdiens vilties, kad visi gali keistis ir tobulti, „Artuma“ nepraranda, skatindama savo skaitytojus tapti geresniais tvais, uoviais, anytomis ir eurais: skaitytoj pasipiktinimus dl spalio „Artumoje“ ispausdint maiki patarim iame numeryje atsako juos parengusio Lietuvos eimos centro direktor Dalia Luknien, darsyk paskatindama visus pamau, bet keistis.
Taigi nepraraskime vilties vienas kito atvilgiu, bet btinai veiklios vilties. O jei viliats, kad spausdinsime daugiau js mgstam straipsni, atskleisime Jums rpim tem, tai paraykite mums, isakydami savo viltis. „Artuma“ visada turi vilt pamau tobulti.
Pareng Julija JOKUBAUSKIEN |